Tag: jura

Baidarių maršrutai Lietuvoje

Įdomiausi ir gražiausi baidarių maršrutai Lietuvoje: Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje

Didžioji Lietuvos teritorijos dalis, net 71,5 %, priklauso Nemuno baseinui, čia randasi ir gražiausi baidarių maršrutai Lietuvoje.
Lielupės (Mūšos – Nemunėlio) baseinas užima 13,4 %, Ventos – 8 %, Dauguvos – 2,4 %, į Baltiją įtekančių upių (Šventosios, Bartuvos, Rąžės ir kt.) – 4,1 % teritorijos.

Baidarių maršrutai: Nemuno baseinas, jo intakai ir regioniniai parkai

Nemunas – ilgiausia Lietuvos upė. Jos ilgis 937 km, o Lietuvos teritorijoje teka 460 km. Nemuno gylis iki 5 metrų, plotis – iki 500 metrų, srovės greitis – 1-2 m/s, didžiausias vidutinis debitas prie Pagėgių – 630 kub.m/s. Ties Kaunu Nemunas yra užtvenktas, užtvankoje pastatyta Kauno HE. Aukščiau užtvankos susidaręs vandens telkinys, vadinamas Kauno mariomis, yra didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, kurio pakrantės priklauso Kauno Marių regioniniam parkui.

Nemunas turi apie 180 intakų. Įdomiausi intakai ir maršrutai: Baltoji Ančia, Merkys, Verknė, Strėva, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė, Jūra, Minija, Jiesia, Alovė, Armena, Lapainia. Įdomiausia atkarpa kelionei baidarėmis, kanojomis ar kitu vandens transportu – nuo Baltarusijos sienos iki Kauno marių. Keliaujama Dzūkijos nacionalinio parko teritorija, praplaukiami Druskininkai, Merkinė, Nemuno kilpų regioninis parkas, Birštonas. Kelionę galima pratęsti nuo Kauno iki Panemunės.

Nemuno deltos regioninis parkas

Beveik visa šio parko teritorija (išskyrus Ventės rago nuošlaitę) priklauso Nemuno baseinui. Pagrindinė Nemuno upės deltinė šaka – Rusnė skaidosi į dvi žiotines atšakas: Atmatą (13 km ilgio) ir Skirvytę (9 km), apsupdamos Rusnės salą. Keliauti galima Minijos, Nemuno deltų, Rusnės salos upėmis, Kniaupo įlanka, Kuršių mariomis. Šį kraštą garsina tokios vietovės kaip Ventės ragas, Mingės kaimas, Aukštadvario uostas, Krokų Lankos ežeras.

Neris  – antra pagal ilgį Lietuvos upė, Nemuno dešinysis intakas

Neries baseinas su intakais užima daugiau kaip ketvirtadalį Nemuno baseino. Įdomesni intakai vandens turistams: Šventoji, Žeimena, Vokė, VIlnia, Bražuolė, Dūkšta, Saidė. Populiariausi maršrutai – apie 70 km nuo Baltarusijos sienos iki Vilniaus. Čia upė srauni, vaizdinga, daug patogių vietų stovyklavietėms. Įdomi kelionė ir toliau – nuo Vilniaus iki Kauno.

Šventoji – didžiausias Neries intakas

Didžiausia upė, kuri visa teka Lietuvos teritorija. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas, Svėdasų ir Širvintų plynaukštes ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos. Upė teka pro 3 regioninius parkus: Gražutės, Sartų ir Anykščių, prateka pro gražius Luodžio ir Sartų ežerus. Įteka į Nerį netoli Jonavos. Ją maitina daug intakų: Kriauna, Siesartis, Širvinta, Virinta ir kt.. KRIAUNA – rekomenduojama plaukti tik pavasarį arba po didesnių liūčių. Kelionė prasideda Obelių miestelyje, eina Sartų regioniniu parku, perplaukus Sartų ežerą, kelionę galima tęsti Šventosios upe.

Širvinta – upė tinka aštresnių pojūčių mėgėjams, rekomenduojama plaukti tik pavasarį

Prasideda netoli Paberžės, Vilniaus rajone. Kelionę baidarėmis galima pradėti nuo tilto, Vilniaus – Ukmergės greitkeliui kertant Širvintą. Upė labai vingiuota, slėnis siauras, gausu rėvų, staigių posūkių, slenksčių ir seklių brastų.

Siesartis – žygis sunkus. kelionę pradėjus Molėtuose, jus visą laiką lydės kliūtys: buvusios užtvankos kliūtys, rėvos, dideli akmenys, medžių sąvartos, kelmai.

Žeimena – upės ištakos ties Labanoro giria, iš Žeimeno ežero Aukštaitijos nacionaliniame parke

Beveik visa upė teka Švenčionių rajonu, tik netoli santakos į Nerį teka Švenčionių – Vilniaus rajono paribiu. Upės tėkmė lėta, Žeimena neturi visiškai jokių kliūčių – nei dirbtinių, nei natūralių. Žeimenos intakai: Aiseta, Būka, Dubinga, Kiauna, Lakaja, Kretuona, Mera, Peršokšna, Šventelė. Galimi įvairūs maršrutų variantai derinant Žeimenos ir gražių Aukštaitijos ežerų ir upių trasas.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra apie 100 ežerų

Daugelį jų jungia upeliai ir pratakai. KIAUNA IR JOS AUKŠTUPIO EŽERYNAS – kelionė po Labanoro regioninį ir Aukštaitijos nacionalinį parkus. Keliaujama Aiseto, Galuonio, Dumblio ežerais ir Kiaunos upe (16 km) atplaukiant į Žeimeną. Maršrute vien miškai, švarus vanduo, sveikas oras ir jokių kliūčių. LAKAJA IR JOS AUKŠTUPIO EŽERYNAS – kelionė Labanoro regioniniu parku, Galuonų, Išnarų, Kertuojų, Juodųjų Lakajų ežerais ir Lakajos upe (29km). MOLĖTŲ – INTURKĖS EŽERYNAS – kelionė Labanoro regioniniame parke Stirnių, Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, Siesarčio, Kirneilio, Babrusų ežerais. Baltieji ir Juodieji Lakajai – vieni gražiausių ežerų Lietuvoje. Maršrutą galima užbaigti plaukiant ežerais arba tarpiniais upeliais bei ežerėliais pasiekti Žeimeną. PERŠOKŠNA IR JOS AUKŠTUPIO EŽERYNAS – kelionė baidarėmis Labanoro regioniniame parke Balto, Indrajų, Peršokšnų ežerais ir Peršokšnos upe (19 km). Peršokšna atplaukiama į Lakają, o pastarąja į Žeimeną. Visi maršrutai nesudėtingi, nuostabaus kraštovaizdžio.

Vilnia (Vilnelė) – upė rytinėje Lietuvoje

Ištakos – netoli Vindžiūnų kaimo, Vilniuje įteka į Nerį. Rytinėje Vilniaus dalyje įkurtas Pavilnių regioninis parkas. Upės nuotekis per metus smarkiai svyruoja, plaukti tinkamiausias laikas: gegužės – birželio mėnesiai. Žemupyje Vilnia primena kalnų upelį, rekomenduojama turintiems patyrimo.

Vokė – teka Šalčininkų, Vilniaus ir Trakų rajonais. Jos aukštupyje iškastas kanalas, kurio pagalba Vokės upė sujungė Nerį ir Merkį.

Merkys – didžiausia pietryčių Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas

Merkio ištakos Baltarusijoje, netoli Ašmenų, teka Šalčininkų ir Varėnos rajonais. Merkio upę maitina begalės šaltinių, todėl vanduo šaltas, skaidrus ir švarus. Aukštupyje sraunus, nemažai kliūčių, vietomis kanalizuotas. Žemupyje kerta Dzūkijos nacionalinį parką, tėkmė negreita, kliūčių nėra.  Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje Merkio ilgis – 37 km. Plaukiant Merkiu, Dzukijos nacionalinio parko teritorija, krantuose yra įrengtos stovyklavietės. Ties Merkine Merkys įteka į Nemuną. Įdomesni intakai: Šalčia, Ūla, Visinčia, Varėnė, Nedzingė, Verseka.

Ūla – vaizdinga Dzūkijos upė, Merkio kairysis intakas

Jos ištakos Baltarusijoje, Pelesos apylinkėse. Teka vingiuodama Dzūkijos nacionalinio parko miškais ir ties Mardasavo kaimu įteka į Merkį. Turistų skaičius ribojamas, specialūs leidimai plaukti Ūla parduodami Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje. Plaukimas baidarėmis gana sudėtingas: srauni tėkmė, posūkiai, daugybė išvirtusių medžių. Vanduo šaltas.

Šalčia – didžiausias Merkio intakas, prasidedantis netoli Šalčininkų. Iš pradžių 9 km teka Lietuvos teritorija į pietus, paskui, pasukusi į vakarus, Šalčia 11 km teka Lietuvos Respuklikos ir Baltarusijos Respublikos siena, toliau savo vandenis plukdo per Lietuvą, Rūdininkų girios pietiniu pakraščiu. Hidrografinis draustinis. Upė gana srauni, negilaus slėnio, neaukštų krantų, vingiuota, vanduo labai šaltas, labai švarus. Dėl to joje veisiasi upėtakiai, šlakiai, kiršliai. Įteka į Merkį netoli Valkininkų. Įdomesnis intakas – Visinčia. Visinčia prasideda netoli Šalčininkų. Teka Gudelių giria, kurioje nėra jokių sodybų, negyvenamomis vietovėmis. Upėje praktiškai srovės nesijaučia, labai vingiuota, nemažai užvartų, jos slėnis-  kraštovaizdžio ir hidrofrafinis draustinis. Įteka į Šalčią 25,8 km nuo šios žiočių.

Nevėžis – vidurio Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas

Nevėžis prasideda netoli Grybulių Anykščių rajone, 6 km į pietryčius nuo Troškūnų. Teka į šiaurės vakarus pro Raguvą, per Panevėžį, žemiau Berčiūnų pasuka į pietus ir vingiuoja Nevėžio žemuma į pietus pro Naujamiestį, Krekenavą, per Kėdainius, pro Babtus. Ties Kėdainiais upė kerta Šiaulių – Jonavos geležinkelį. Įteka į Nemuną 199 km nuo jo žiočių, ties raudondvariu (Kauno rajonas). Senovėje Nevėžiu ėjo riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos. Upė turi apie 70 intakų. Didžiausi: Šušvė, Obelė, Upytė, Juosta, Smilga ir kt.. Galima plaukti nuo Pienios žiočių. Nevėžis – ramiausia Lietuvos upė: tėkmė rami, pavojingų kliūčių nėra. Rekomenduojama keliauti istorijos mėgėjams, aplankant Panevėžį, Kėdainius, Raudondvarį. Praplaukiamas Krekenavos regioninis parkas.

Šušvė – tinkama upė rėvų, slenksčių, užtvankų ir kitokių kliūčių mėgėjams. Prasideda Tyrulių pelkėje netoli Tytuvėnų (Kelmės rajonas). Nusileidusi nuo Rytų Žemaičių plynaukštės įteka į Nemuną. Bendras ilgis – 130 km, nuolydis – 0,86 m/km. Kelionę galima pradėti nuo Angirių užtvankos iki santakos su Nevėžiu. Rekomenduojama plaukti pavasarį ar po didesnių liūčių.

Dubysa – upė Vidurio Lietuvoje, tekanti Žemaitijoje, Nemuno dešinysis intakas

Dubysa prasideda Šiaulių rajone, netoli Bubių. Teka į pietus per Kelmės rajoną, pro Lyduvėnus, Betygalą, Ariogalą (Raseinių rajonas). Žemupys skiria Kauno ir Jurbarko rajonus. Viena gražiausių Lietuvos upių. Teka įspūdingu slėniu per 3 regioninius parkus: Kurtuvėnų, Dubysos ir Panemunių. Įteka į Nemuną ties Seredžiumi. Populiariausias maršrutas Lyduvėnai – Ariogala, o pavasarį, rudenį ar po gausesnių kritulių galima keliauti nuo Kražantės intako iki santakos su Nemunu. Dubysa turi 44 intakus, didesnieji: Kražantė, Gynėvė, Kirkšnovė, Luknė.

Kražantė – didžiausias Dubysos intakas, aukštupyje pasižymintis seklumomis, užtvankų slenksčiais, o žemiau Kelmės padidėja nuolydis srovė, padidėja akmenuotų rėvų. Rekomenduojama plaukti pavasarį ar po didesnių liūčių, sausmečiu labai nusenka. Kražantė prasideda prie Kražių, Kelmės rajone. Vidutinis nuolydis 1,25 m/km.

Jūra – mažai civilizacijos liesta “laukinė” upė Žemaitijoje, gražiausi ir įdomiausi maršrutai, dešinysis Nemuno intakas

Jūra prasideda Žemaičių aukštumos vakariniame šlaite, 10 km į šiaurės vakarus nuo Rietavo. Teka į pietus pro Rietavą, Žadvainus, Paragaudį, Kvėdarną, Padievaitį, Palaivį, Visdžiaugus, Pajūrį (Šilalės rajonas), Žvingius, Balskus, Tauragę. Upės baseine yra du draustiniai: ichtiologinis ir landšaftinis. Įdomiausi intakai: Akmena, Aitra, Lokysta, Šešuvis, o Šešuvio – Ančia ir Šaltuona. Nuostabūs kraštovaizdžiai, daug gamtos paminklų, piliakalnių, dvi rekreacinės stovyklavietės – Pajūrio rekreacinė stovyklavietė ir Kvėdarnos stovyklavietė prie Padievaičio piliakalnio. Upė pasitinka rėvomis, daugybe vingių, rymančiais piliakalniais. Populiariausi baidarių maršrutai Jūros upėje – nuo Žadvainių iki Tauragės, dalis maršruto eina Pagramančio regioninio parko teritorijoje.  Žemiau Tauragės upė išplatėja, srovė sulėtėja, ties posūkiais atsiveria didesnės ar mažesnės atodangos, o priešingoje pusėje – smėlio juostos, itin malonios maudynėms. Jūra įteka į Nemuną žemiau Vilkyškių (Pagėgių seniūnija).

Jūros upės intakai – Akmena, Aitra, Šešuvis, Lokysta – plaukiami tik pavasarį ar po liūčių.

Akmena – ekstremali, ypač tinka ieškantiems aštrių pojūčių, Jūros upės intakas

Prasideda netoli Kaltinėnų, Šilalės rajone, netoli Medvėgalio piliakalnio. Pavasarį, o vasarą ir rudenį po smarkesnių liūčių, vanduo Akmenos upėje pakyla iki 2 – 3 metrų. Vidutinis upės nuolydis – 1,86 m/km ! Tai kone rekordinis, todėl primena kalnų upę: teka siauru slėniu ir per visą savo ilgį upė yra srauni ir akmenuota. Anksti pavasarį rekomenduojama plaukti tik turintiems patyrimą. Nuostabus kraštovaizdis, stebina piliakalnių, išsirikiavusių pakrantėse, gausa. Nugarmėjus pavasario potvyniui, Akmena labai nusenka, todėl plaukti nėra įmanoma. Kelionę galima pradėti kiek žemiau Kaltinėnų, kai į Akmena susijungia su Yžne, ir tęsti iki Pagramančio miestelio. Žygį baidarėmis rekomenduojame baigti ties Ringių tiltu per Jūros upę ir aplankyti Jūros ir Akmenos upių santakos naują APŽVALGOS BOKŠTĄ. Dalis maršruto eina Pagramančio regioninio parko teritorija.

Aitra – graži girių upė, Jūros upės intakas

Prasideda netoli Tverų, Lopaičių apylinkėse. Visą upę puošia žaliaskariai eglynai, pavienėmis pušaitėmis apsikaišiusios pievos, smėlėti krantai. Upė labai vingiuota, aukštupyje daug užvartų. Plaukiant nuo Girėnų, užvartų sumažėja ir pro jas baidarės nesunkai perkeliamos. Siekiant išsaugoti upės grožį, Aitros vidurupis ir žemupys paskelbti hidrografiniu draustiniu. Rekomenduojama plaukti pavasarį ar po liūčių.

Šešuvis – didžiausias Jūros intakas, išteka Kelmės rajone ties Šienlaukio gyvenviete ir įteka į Jūrą ties Taurais

Vidutinis nuolydis – 1,03 m/km. Jūros baseine ežerų beveik nėra, todėl ir Šešuvio nuotėkis per metus smarkiai svyruoja. Jį gerokai padidina upės intakai: Ančia, Šaltuona, Agluona, Upė, Žalpė. Pavasarį Šešuvis smarkiai patvinsta. Aukštupyje vyrauja sraunios seklumos, rėvos, slenksčiai, upės vaga gausiai užžėlusi vandens augmenija. Į upę plūstant intakų vandenims, nuolydis mažėja, upė darosi gilesnė, tėkmė gerokai sulėtėja. Upės nuolydis žemupyje labai mažas (tik 0,2 m/km). Vandens lygis per metus smarkiai svyruoja: sausmečiu labai nusenka, o pavasrį ar po liūčių – labai patvinsta.

Šaltuona – didžiausias Šešuvio intakas

Nuostabaus grožio, turtinga vėžių ir žuvų upė savo vandenis pagauna visai netoli Dubysos. Nuotekio svyravimai dideli, todėl vasaros metu labai nusenka, todėl rekomenduojama plaukti anksti pavasarį. Kelionei tinkamas maršrutas Žukaičiai – Pašaltuonis.

Ančia – Šešuvio dešinysis intakas, pradedantis kelionę Žemaičių aukštumoje, pasižymintis siauru slėniu, daugybe akmenuotų rėvų, staigiais posūkiais. Sušniokštusi galingais srautais pavasarį, pakyla iki 2 metrų, o vasara labai nusenka. Vidutinis nuolydis – 1,93 m/km. Rekomenduojama plaukti nuo Skaudvilės užtvankos iki Batakių.

Minija – didžiausia vakarų Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas

Minija prasideda Telšių rajone, pačiose Žemaitijos aukštumose ir baigiasi lygioje Pajūrio žemumoje. Teka per Ilgio, Pluotinalio, Didovo ežerus į vakarus žemiau Alkupio žiočių. Įtekėjus Salantui, pasuka į pietus ir vingiuodama per Žarėnus, Medingėnus, Karteną, Gargždus, Priekulę, įteka į Atmatą (dešiniąją Nemuno deltos atšaką) netoli Rusnės. Intakai – Veiviržas, Dreverna, Vilhelmo kanalas, Babrungas, Salantas, Tenenys, Agluona, Alantas, Skinija, Žvelsa, Mišupė. Minijos pakrantėse daug istorijos, gamtos paminklų, saugomų teritorijų, gražių vietų stovyklavietėms. Aukštupyje – srauni ir rėvėta, daug slenksčių. Nuolydis garsiojoje Dyburių kilpoje – virš 2 m/km. Žemiau Kartenos – rami ir vandeninga. Populiariausi vasaros maršrutai nuo Kartenos. Kelionę galima paįvairinti Nemuno deltos regioninio parko vandens keliais.

Žvelsa – ekstremaliausia Lietuvos upė tik profesionalams, Minijos intakas

Žvelsa – nors upės ilgis ir 38 km, bet visi “išgyvenimo” patyrimai vyksta apie 14 km atkarpoje. Upės vandens lygis nepastovus, todėl didžiąją metų dalį upė nepraplaukiama. Per pavasario potvynius Žvelsa patvinsta ir tampa tikra kalnų upe – ekstremali, su rėvomis, akmenimis, medžių užvartomis, bebrų sąnašomis, staigiais posūkiais ir didžiuliu nuolydžiu – 2,68 m / km.

Veiviržas – kairysis Minijos intakas

Ichtiologiniu draustiniu laikomas visas Veiviržas ir dauguma jo intakų: Upita, Šlužmė, Ašva, Aisė. Veiviržo vanduo švarus. Žygį baidarėmis galima pradėti sename Veiviržėnų miestelyje, Klaipėdos rajone, ir baigti Vilkyčių kaime prie Klaipėdos – Šilutės plento arba toliau tęsti Minija. Kelionė sunki: laivelius tenka dažnai apnešti krantu apie dideles užkamšas, kas 20 – 50 m kyšo akmenų slenksčiai. Susidaro įspūdis, kad plauki tais laikais, kai žmogaus veikla dar nebuvo palietusi laukinės gamtos. Plaukimo greitis mažas.

Babrungas ir Platelių ežerynas – kelionė prasideda Žemaitijos nacionaliniame parke. Į parką įeina Platelių, Beržoro, Ilgio, Žiedelio ir kt. ežerai. Platelių kraštovaizdžio draustinis – viena gražiausių Lietuvos vietų. Platelių ežeras – didžiausias Žemaitijoje. Ežere 7 salos, visos apaugusios medžiais, vešliais krūmais. Peri mažosios žuvėdros, narai, antys, gulbės. Veisiasi endeminiai sykiai, seliavos ir kt. žuvys. Yra ūdrų, bebrų, ondatrų. Vieną ar dvi dienas pakeliavus Platelių ežerynu, Babrungu galima atplaukti į Miniją netoli Plungės. Pavasarį ar po liūčių Babrungas – smarki upė, reikalaujanti plaukimo patirties. Vidutinis upės nuolydis 1,88 m/km, rėvos, akmenys, užvartos.

Baltoji Ančia, jos ežerynas ir maršrutai

Įdomūs, nesudėtingi, sunkoki maršrutai vaizdingais Veisiejų regioninio parko ežerais. Keliaujama Snaigyno, Trikojo, Vepryno, Ilgio, Dumblaičio, Dumblelio, Ragažiaus, Ančios ežerais bei viena gražiausių pietų Lietuvos upių – Baltąja Ančia. Laivelius iš vieno ežero į kitą reikia gabenti sausuma. Baltoji Ančia įteka į Nemuną 18 km aukščiau Druskininkų.

Šešupė – didžiausias kairysis Nemuno intakas, tekantis Lenkijos, Lietuvos ir Kaliningrado srities teritorija

Šešupės slėnis negilus, 0,3 – 0,5 km pločio. Vaga aukštupyje apie 15 m pločio. Gylis 0,5 – 1,0 m Srovės greitis 0,2 – 0,3 m/s. Dugnas molingas. Vasarą upė labai nusenka. Šešupė su Širvintos, Dovinės, Kirsnos, Pilvės, Novos, Jotijos ir kitais intakais drenuoja Užnemunės lygumą ir dalį Sūduvos aukštumos.

Tag: jura

Kur žemaičių Jūra šniokšdama raivosi

Jūra žygeiviai irklais mojuoja nuo ankstyvo pavasario, vos ledai išplaukia, ištisus metus

Kur žemaičių Jūra šniokšdama raivosi. Net ir sausringą vasarą nenusenkanti Jūra savo kelią pradeda netoli Rietavo, per Žemaičių aukštumą leidžiasi į pietus, vingiuoja pro Tauragę ir galop krinta į Nemuną kiek aukščiau Ragainės ir garsiojo Rambyno alkakalnio.

Po keletą kartų įvairiais ruožais ir skirtingais metų laikais Jūra plaukęs žygeivis, istorikas, mokslų daktaras Vytenis Almonaitis ištyrinėjo kiekvieną upės ir jos pakrančių kilometrą. “Dešimta pagal ilgį Lietuvos upė (apie 172 km) yra viena vandeningiausių – penkta. Plaukti ja praktiškai galima visada, tik retais atvejais, labai sausringomis vasaromis kai kuriose vietose pritrūksta vandens. Kai Minija išdžiūsta, Jūra dar gali plaukti”, – pasakojo jis.

Kur lietuviški nykštukai gyvena

Keliolika metų rinktą informaciją, kraštotyrinius ir net mokslinius tyrimus, savo atradimus, įspūdžius, nuotraukas istorikas sudėjo į septynias knygeles “Vėl šniokščia rėvos”. Jas labai patogu pasiimti į kelionę. “Už viską, ką parašiau, atsakau, garantuoju, nes išbandžiau visus vingius ir rėvas, išvaikščiojau pakrantes, užfiksavau lankytinus objektus, išmatavau atstumus, – tvirtino V.Almonaitis. – Kai kuriuos objektus žinojau tik iš rašytinių šaltinių, tačiau keliaudamas su žmona Junona, kitais bendražygiais, atradau, pamačiau savo akimis. Ir tai man, kaip istorikui, buvo labai įdomu.”

Jūra plaukdamas jis ne vien tik ilsėjosi, tikslino daugelio kaimų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datas, įgudusi istoriko akis dairėsi piliakalnių ir kitų istorijos paminklų.

“Žvalgydamas Jūros pakrantę 2008 metais radau Rekstukų piliakalnį, kuris iki tol Lietuvos mokslui nebuvo žinomas, – džiaugėsi istorikas. – Iki mūsų dienų teliko koks trečdalis piliavietės, dalis gynybinių įtvirtinimų ir priešpilis. Vienas vietos gyventojas paliudijo, kad piliakalnis turi gražų mitologinį vardą – Kaukurine arba Kaukure nuo seno buvo vadinamas. Taip niekur jis nebuvo minėtas, tad šį vardą užrašiau pirmą kartą. Tikėtina, kad vardas kilęs iš žodžio “kaukas”. Tokiu atveju išeitų, kad Kaukurinė – tai vieta, kurioje gyvena kaukai, mažutės žmogaus pavidalo mitologinės būtybės, lietuviškieji nykštukai. Rašytiniuose šaltiniuose stovėjusios pilies pavadinimas niekur neminimas, tačiau manau, kad čia stovėjusi pilaitė galėjo būti naudojama ir kovų su Vokiečių ordinu laikais. Patį piliakalnį galima datuoti I tūkstantmečio pradžia – II pradžia.”

Kas statė Karšuvą

Istorikui Jūros upė įdomi buvo ne tik kaip paprastam keliautojui – dėl jos vingių, rėvų, pakrančių atodangų, gražiausių skardžių. Keliaudamas jis gilinosi į vietovardžius, aiškinosi jų kilmę. Pavyzdžiui, netoli Rekstukų yra Lėkiškių kaimelis, dar XVII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose vadintas Leikiškiais (Leykiszki). “Tikėtina, kad pirminė jo forma – Leiciškiai. O leičiais kitados vadino karo tarnybininkus, kuriuos kunigaikštis Vytenis į pietvakarinę Žemaitiją – Karšuvą – atkėlė iš Rytų Lietuvos, kadangi vietos gyventojų pajėgų gynybinei pilių sienai palei Jūros upę statyti neužteko. Didelė tikimybė, kad statant pilį ant Kaukurinės ir ją ginant dalyvavo ir leičiai.”

Kodėl upė vadinama Jūra, kalbininkai jau seniai yra atsakę (apibendrintai galima sakyti, kad šis žodis reiškia didelius vandenis), tačiau žygeiviui buvo įdomu savo akimis pamatyti, kokia “jūra” žemupyje per pavasario potvynius tampa Jūra. “Be to, prieš keliolika tūkstančių metų Karšuvos žemupyje telkšojo prieledyninės marios – tikra nedidelė jūra”, – teigė jis.

Gedimino pilį upė plauna

Kai kur vertų dėmesio objektų tiek daug, kad norėdami visus aplankyti keliautojai vos spės iš baidarių lipti – vos ne kas kilometrą. Kai kuriuose ruožuose bus mažiau. “Gali pasirodyti, kad plaukiant tiek apžiūrėti yra per daug, net neįmanoma, tačiau sužymėjau ir aprašiau viską, o keliautojas galės rinktis savo nuožiūra – kas kam įdomiau, ar istorinės, ar gamtos, kultūros lankytini objektai, – sakė V.Almonaitis. – Nuo senų senovės gyvenvietės juk telkėsi prie upės. Todėl natūralu, kad prie jų netrūksta žmonių gyvenimą čia liudijančių paminklų.”

Istorikas siūlo atkreipti dėmesį į Jūros aukštupyje, netoli Kvėdarnos, esantį Padievaičio piliakalnį – labai tikėtiną Gedimino pilies vietą. Deja, jo apsauga nesirūpinama ir, pasak žygeivio, piliakalnis nuolat stipriai plaunamas Jūros. Gal po daugiau metų ir visai neliks…

“Vadinamoji Nemuno gynybinė sistema visiems gerai žinoma, tačiau buvo ir kita, mažesnė, tačiau taip pat svarbi – Jūros sistema. Pilių grandinė palei upę pusšimtį metų nuo XIII amžiaus pabaigos kaip skydas dengė Žemaitiją ir visą Lietuvos valstybę iš vakarų pusės, – pasakojo V.Almonaitis. – Svarbiausia šios sistemos grandis – Gedimino pilis – greičiausiai stovėjo ant minėto Padievaičio piliakalnio. Pasipriešinimą Vokiečių ordino agresijai čia gyvendamas, kol nebuvo tapęs didžiuoju kunigaikščiu, organizavo valdovo Vytenio brolis Gediminas. Jo sūnaus Liubarto vardas iki šiol skamba gretimo Libartų kaimo pavadinime.”

Iš istoriko pasakojimų aiškėja, kaip viskas yra susiję, regis, nieko, nė vieno vietovardžio nėra atsitiktinio. Reikia tik keliaujant gilintis ir atsivers tolimi istorijos puslapiai. Dar vienas pavyzdėlis – netoli Padievaičio į Jūrą įsirango intakėlis Geniotalis, šalia kaimas – Geniotas, o XIV amžiuje jame gyveno žemaičių didžiūnas Geniotas.

Karų pėdsakai

Pasak istoriko, Jūros upe plaukti bus labai įdomu tiems, kas domisi karo istorija. Pakrantėse gausu ne tik kovas su kryžiuočiais menančių pėdsakų, Antrojo pasaulinio karo, rezistencijos ženklų.

“Sovietmečiu visiems į galvas nuo mokyklos laikų buvo kalama, kad Sovietų Sąjunga Vokietijos buvo užpulta netikėtai. Tačiau Jūros pakrantėse gausu karštligiško pasirengimo karui pėdsakų, – tvirtino V.Almonaitis. – Palei Jūrą ėjo vadinamoji Molotovo gynybinė linija. Keliaudamas apžiūrėjau apie keturiasdešimt 1940-1941 metais pastatytų gynybinių dotų. Dalį jų radau ir pažymėjau žemėlapiuose pats. Dotai nėra ypatingi istorijos paminklai, tačiau primena įdomias Antrojo pasaulinio karo pradžios aplinkybes. Šie iš anksto pastatyti įtvirtinimai įrodo, kad karas Sovietų Sąjungai nebuvo visiškai netikėtas. Tokių dotų Lietuvoje yra keli šimtai. Palei Jūrą, nuo Pajūrio miestelio iki Tauragės, eina pakankamai ilgas Molotovo gynybinės sienos ruožas.”

Žygeivis jau net nepamena, kiek kartų kuriuo Jūros ruožu yra plaukęs. “Plėtėsi akiratis, sužinodavome apie naujus paminklus, norėjosi juos išvysti, – pasakojo jis. – Pastaruoju metu paaiškėjo daug naujų vietų, susijusių su rezistencija. Vėl knietėjo pamatyti. Jūra nenusibosta. Jei plauki vasarą, vaizdas vienoks, jei pavasarį – kitoks.”

Savaitgalių pramogoms

Upę V. Almonaitis, remdamasis savo ilgamete žygeivio patirtimi, suskirstė į šešis ruožus, kuriuos galima įveikti atskirais savaitgaliais. Maršrutų pradžioje ir pabaigoje yra miesteliai, į kuriuos patogu atvažiuoti, po to atgal išvykti. Kiekvienas ruožas siekia 25-30 kilometrų – kaip tik savaitgalio išvykai. Ir dar liks laiko pakrančių įdomybėms aplankyti.

Jūra savo ištakose gana siauras pelkėtas upeliūkštis, tad plaukti rekomenduojama nuo Žadvainų, esančių netoli automagistralės Vilnius-Klaipėda. Ankstyvą pavasarį, kai daugiau vandens, galima ir nuo Rietavo. Čia kunigaikščių Oginskių dvaro parke kadaise net valčių prieplaukos būta. Tik 12 kilometrų teks irtis beveik tiesiu kanalu, mat sovietmečiu Jūrą melioratoriai taip “paspartino”. Savaitgalio žygį patogu baigti Padievaityje.

Antras maršrutas gali būti nuo Padievaičio iki Žvingių, trečias – nuo Žvingių iki Ringių, ketvirtas – nuo Ringių iki Tauragės, penktas – nuo Tauragės iki Mociškių, šeštas – nuo Mociškių Jūra iki žiočių ir toliau Nemunu iki Bitėnų. Kelionės pabaigoje kitoje Nemuno pusėje prieš akis iškils raudoni Ragainės pilies mūrai, menantys Lietuvą niokojančius kryžiuočius.

Turint laiko šia vandeninga upe galima plaukti ir visą savaitę, kasdien žiočių link nusiiriant maždaug po 20 kilometrų.

Jūros upę V.Almonaitis atrado dar studijuodamas Vilniaus universitete. “Su bendražygiais iš Istorijos fakulteto “Aitvaro” turistų sekcijos savaitgalio išvykoms dairėmės įdomesnių upių, – prisiminė pašnekovas. – Iš pradžių atradome Akmeną su daugybe piliakalnių, istorijos bei kultūros paminklų pakrantėse. Ji įteka į Jūrą. Tada išbandėme ir Jūrą.”

Upė ir jos intakai pasirodė tokie įdomūs

Vėliau V.Almonaitis plaukiojo visais kitais Jūros intakais ir įdomybes aprašė knygoje “Ką šniokščia Jūros rėvos”. Prieš keletą metų kilo mintis pakartotinai ir kur kas išsamiau aprašyti Jūrą.

Nors Jūra nuotraukose atrodo žavingai, ne viskas ir čia tobula. “Kraštovaizdį labai subjaurojo Balskų užtvanka, – teigė V.Almonaitis. – Ji buvo pastatyta tam, kad susikaupusį vandenį būtų galima perpumpuoti į netoliese esančius žuvų tvenkinius. Negi nebuvo galima užtvenkti upelio ir natūraliai jo pasidauginti vietoj tos keliolikos metrų užtvankos? Kiek žemės užlieta, kaip kraštovaizdis sugadintas. O Vilkyškių pieninė ką daro? Nors labai moderni, gerą vardą turinti įmonė, vis dėlto dalį savo nuotekų leidžia į Jūrą. Nežinau, gal jos ir nepavojingos, gal parūgęs nuotekų vanduo ir sveikas… Plaukdami galite pabandyti išsimaudyti.”

Pasak žygeivio, kai kurie Jūros ruožai, ypač žemupys, yra nesudėtingi ir visai neprityrusiems keliautojams. “Tačiau kai kuriuose, ypač nuo Padievaičio iki Žvingių, Jūra greita, akmenuota upė. Iš tikrųjų ji rėvose šniokščia. Ypač kai vanduo aukštesnis, galima sutikti kliūčių, kurios visai neprityrusį keliautoją gali išgąsdinti, – teigia žygeivis. – Kita vertus, tos kliūtys suteikia nepakartojamų įspūdžių, pojūčių. Dažnai keliautojai to ir ieško. Neseniai plaukiau Šventąja. Graži upė, tiesiog aksominė, emocijų joje man trūko. Jūra daug įdomesnė.”

Kaip “pardavinėjama” upė

Pradėjęs rašyti knygą istorikas prisipažino suabejojęs, ar kviesdamas keliauti nepaskatins Jūros pakrančių taršos. “Pastaruoju metu baidarių turizmas sparčiai plečiasi, daugėja baidares nuomojančių firmų. Ką tos firmos parduoda? Paslaugas. Tačiau tos paslaugos be upės netenka prasmės. O upė yra mūsų visų. Todėl svarbu, kaip tas verslas organizuojamas ir kokia keliautojų ekologinė kultūra. Pamačiau, kad tai yra didelė problema, – teigė V.Almonaitis. – Kai kurios Rytų Lietuvos upės, tarkim, Lakaja, jau virtusios ilgu šiukšlynu. Kai prisimenu, kokį vaizdą matydavau prieš keliolika metų, verkti norisi.

Prie Jūros vaizdai dar gražesni, keliautojų srautas nėra toks didelis, bet nerimas lieka. Gerai, jog kai kurie baidares nuomojantys žmonės supranta, kad nuo to, kaip atrodo pakrantės, priklausys, ar daug jie sulauks keliautojų. Juk kas norės irtis tarp šiukšlių? Dauguma nuomotojų dirba tvarkingai – su baidarėmis išdalija ir šiukšlių maišelius, po to jas iš stovyklaviečių išveža. Tačiau, deja, taip daro ne visi. Neramu, kad taip “pardavinėjant” upę šiukšlynų daugėja. Nesunku ir patiems keliautojams šiukšles sudeginti ar užkasti. Kadaise mes, “Ąžuolo”, “Aitvaro”, “Giliuko” ir kitų bendrijų žygeiviai, taip ir darydavome. Tokia buvo turisto pareiga – palikti stovyklavietę tokią, kokią radai, arba dar geriau – tvarkingesnę.”

Šalia šių abejonių istorikui kirbėjo ir kita mintis – jei jau žmonės Jūra keliauja, norėjosi jiems suteikti žinių, papasakoti apie šį kraštą. “Esu istorikas. Vadinasi, visuomenės išlaikytinis. Nieko negaminu, bandelių nekepu, tik tekstus rašau. Mano darbas tampa prasmingas, jei visuomenei ką nors nauja ir įdomaus pasakau”, – teigė jis.

Žygeivis pastebėjo, kad knygynuose yra nemažai ant nedrėkstančio popieriaus išleistų upių schemų

“Tačiau man atrodo, kad dauguma plaukiančiųjų nori ne tik išsiaiškinti, kur pradėti kelionę ir kur baigti, tačiau nori ir  geriau pažinti kraštą. Kodėl, tarkim, upė vadinasi Jūra ar kodėl praplaukus Tauragę iškart pasikeičia vaizdai – pasirodo raudoni Mažosios Lietuvos mūrai, o kapinėse medinius Žemaitijos kryžius keičia metaliniai, neogotikinių formų. Jei net iki žygio nedomino, keliaujant, turint daugiau laiko, pasidairius, daug kam pasidarys įdomu. Manau, kai žmogus geriau pažįsta savo gimtinę, tai ją labiau ir myli”, – įsitikinęs istorikas.

Autorius: Jūratė MIČIULIENĖ

http://www.lzinios.lt/