Kur žemaičių Jūra šniokšdama raivosi. Net ir sausringą vasarą nenusenkanti Jūra savo kelią pradeda netoli Rietavo, per Žemaičių aukštumą leidžiasi į pietus, vingiuoja pro Tauragę ir galop krinta į Nemuną kiek aukščiau Ragainės ir garsiojo Rambyno alkakalnio.

Vytenio ir Junonos Almonaičių nuotrauka / Jūrai būdingas akmenų slenkstis ties Drobūkščiais

Po keletą kartų įvairiais ruožais ir skirtingais metų laikais Jūra plaukęs žygeivis, istorikas, mokslų daktaras Vytenis Almonaitis ištyrinėjo kiekvieną upės ir jos pakrančių kilometrą. “Dešimta pagal ilgį Lietuvos upė (apie 172 km) yra viena vandeningiausių – penkta. Plaukti ja praktiškai galima visada, tik retais atvejais, labai sausringomis vasaromis kai kuriose vietose pritrūksta vandens. Kai Minija išdžiūsta, Jūra dar gali plaukti”, – pasakojo jis.

V. ir J. Almonaičių nuotrauka / Upės plaunamas Padievaičio piliakalnis – Gedimino pilies vieta

Kur lietuviški nykštukai gyvena

Keliolika metų rinktą informaciją, kraštotyrinius ir net mokslinius tyrimus, savo atradimus, įspūdžius, nuotraukas istorikas sudėjo į septynias knygeles “Vėl šniokščia rėvos”. Jas labai patogu pasiimti į kelionę. “Už viską, ką parašiau, atsakau, garantuoju, nes išbandžiau visus vingius ir rėvas, išvaikščiojau pakrantes, užfiksavau lankytinus objektus, išmatavau atstumus, – tvirtino V.Almonaitis. – Kai kuriuos objektus žinojau tik iš rašytinių šaltinių, tačiau keliaudamas su žmona Junona, kitais bendražygiais, atradau, pamačiau savo akimis. Ir tai man, kaip istorikui, buvo labai įdomu.”

Jūra plaukdamas jis ne vien tik ilsėjosi, tikslino daugelio kaimų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datas, įgudusi istoriko akis dairėsi piliakalnių ir kitų istorijos paminklų.

V. ir J. Almonaičių nuotrauka / Rekstukų atodanga – vienas įspūdingiausių gamtos paminklų prie Jūros

“Žvalgydamas Jūros pakrantę 2008 metais radau Rekstukų piliakalnį, kuris iki tol Lietuvos mokslui nebuvo žinomas, – džiaugėsi istorikas. – Iki mūsų dienų teliko koks trečdalis piliavietės, dalis gynybinių įtvirtinimų ir priešpilis. Vienas vietos gyventojas paliudijo, kad piliakalnis turi gražų mitologinį vardą – Kaukurine arba Kaukure nuo seno buvo vadinamas. Taip niekur jis nebuvo minėtas, tad šį vardą užrašiau pirmą kartą. Tikėtina, kad vardas kilęs iš žodžio “kaukas”. Tokiu atveju išeitų, kad Kaukurinė – tai vieta, kurioje gyvena kaukai, mažutės žmogaus pavidalo mitologinės būtybės, lietuviškieji nykštukai. Rašytiniuose šaltiniuose stovėjusios pilies pavadinimas niekur neminimas, tačiau manau, kad čia stovėjusi pilaitė galėjo būti naudojama ir kovų su Vokiečių ordinu laikais. Patį piliakalnį galima datuoti I tūkstantmečio pradžia – II pradžia.”

Kas statė Karšuvą

Istorikui Jūros upė įdomi buvo ne tik kaip paprastam keliautojui – dėl jos vingių, rėvų, pakrančių atodangų, gražiausių skardžių. Keliaudamas jis gilinosi į vietovardžius, aiškinosi jų kilmę. Pavyzdžiui, netoli Rekstukų yra Lėkiškių kaimelis, dar XVII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose vadintas Leikiškiais (Leykiszki). “Tikėtina, kad pirminė jo forma – Leiciškiai. O leičiais kitados vadino karo tarnybininkus, kuriuos kunigaikštis Vytenis į pietvakarinę Žemaitiją – Karšuvą – atkėlė iš Rytų Lietuvos, kadangi vietos gyventojų pajėgų gynybinei pilių sienai palei Jūros upę statyti neužteko. Didelė tikimybė, kad statant pilį ant Kaukurinės ir ją ginant dalyvavo ir leičiai.”

“Jau net nesuskaičiuoju, kiek kartų esu plaukęs Jūra”, – sakė V.Almonaitis

Kodėl upė vadinama Jūra, kalbininkai jau seniai yra atsakę (apibendrintai galima sakyti, kad šis žodis reiškia didelius vandenis), tačiau žygeiviui buvo įdomu savo akimis pamatyti, kokia “jūra” žemupyje per pavasario potvynius tampa Jūra. “Be to, prieš keliolika tūkstančių metų Karšuvos žemupyje telkšojo prieledyninės marios – tikra nedidelė jūra”, – teigė jis.

Gedimino pilį upė plauna

Kai kur vertų dėmesio objektų tiek daug, kad norėdami visus aplankyti keliautojai vos spės iš baidarių lipti – vos ne kas kilometrą. Kai kuriuose ruožuose bus mažiau. “Gali pasirodyti, kad plaukiant tiek apžiūrėti yra per daug, net neįmanoma, tačiau sužymėjau ir aprašiau viską, o keliautojas galės rinktis savo nuožiūra – kas kam įdomiau, ar istorinės, ar gamtos, kultūros lankytini objektai, – sakė V.Almonaitis. – Nuo senų senovės gyvenvietės juk telkėsi prie upės. Todėl natūralu, kad prie jų netrūksta žmonių gyvenimą čia liudijančių paminklų.”

Istorikas siūlo atkreipti dėmesį į Jūros aukštupyje, netoli Kvėdarnos, esantį Padievaičio piliakalnį – labai tikėtiną Gedimino pilies vietą. Deja, jo apsauga nesirūpinama ir, pasak žygeivio, piliakalnis nuolat stipriai plaunamas Jūros. Gal po daugiau metų ir visai neliks…

“Vadinamoji Nemuno gynybinė sistema visiems gerai žinoma, tačiau buvo ir kita, mažesnė, tačiau taip pat svarbi – Jūros sistema. Pilių grandinė palei upę pusšimtį metų nuo XIII amžiaus pabaigos kaip skydas dengė Žemaitiją ir visą Lietuvos valstybę iš vakarų pusės, – pasakojo V.Almonaitis. – Svarbiausia šios sistemos grandis – Gedimino pilis – greičiausiai stovėjo ant minėto Padievaičio piliakalnio. Pasipriešinimą Vokiečių ordino agresijai čia gyvendamas, kol nebuvo tapęs didžiuoju kunigaikščiu, organizavo valdovo Vytenio brolis Gediminas. Jo sūnaus Liubarto vardas iki šiol skamba gretimo Libartų kaimo pavadinime.”

Iš istoriko pasakojimų aiškėja, kaip viskas yra susiję, regis, nieko, nė vieno vietovardžio nėra atsitiktinio. Reikia tik keliaujant gilintis ir atsivers tolimi istorijos puslapiai. Dar vienas pavyzdėlis – netoli Padievaičio į Jūrą įsirango intakėlis Geniotalis, šalia kaimas – Geniotas, o XIV amžiuje jame gyveno žemaičių didžiūnas Geniotas.

Karų pėdsakai

Pasak istoriko, Jūros upe plaukti bus labai įdomu tiems, kas domisi karo istorija. Pakrantėse gausu ne tik kovas su kryžiuočiais menančių pėdsakų, Antrojo pasaulinio karo, rezistencijos ženklų.

“Sovietmečiu visiems į galvas nuo mokyklos laikų buvo kalama, kad Sovietų Sąjunga Vokietijos buvo užpulta netikėtai. Tačiau Jūros pakrantėse gausu karštligiško pasirengimo karui pėdsakų, – tvirtino V.Almonaitis. – Palei Jūrą ėjo vadinamoji Molotovo gynybinė linija. Keliaudamas apžiūrėjau apie keturiasdešimt 1940-1941 metais pastatytų gynybinių dotų. Dalį jų radau ir pažymėjau žemėlapiuose pats. Dotai nėra ypatingi istorijos paminklai, tačiau primena įdomias Antrojo pasaulinio karo pradžios aplinkybes. Šie iš anksto pastatyti įtvirtinimai įrodo, kad karas Sovietų Sąjungai nebuvo visiškai netikėtas. Tokių dotų Lietuvoje yra keli šimtai. Palei Jūrą, nuo Pajūrio miestelio iki Tauragės, eina pakankamai ilgas Molotovo gynybinės sienos ruožas.”

Žygeivis jau net nepamena, kiek kartų kuriuo Jūros ruožu yra plaukęs. “Plėtėsi akiratis, sužinodavome apie naujus paminklus, norėjosi juos išvysti, – pasakojo jis. – Pastaruoju metu paaiškėjo daug naujų vietų, susijusių su rezistencija. Vėl knietėjo pamatyti. Jūra nenusibosta. Jei plauki vasarą, vaizdas vienoks, jei pavasarį – kitoks.”

Savaitgalių pramogoms

Upę V. Almonaitis, remdamasis savo ilgamete žygeivio patirtimi, suskirstė į šešis ruožus, kuriuos galima įveikti atskirais savaitgaliais. Maršrutų pradžioje ir pabaigoje yra miesteliai, į kuriuos patogu atvažiuoti, po to atgal išvykti. Kiekvienas ruožas siekia 25-30 kilometrų – kaip tik savaitgalio išvykai. Ir dar liks laiko pakrančių įdomybėms aplankyti.

Jūra savo ištakose gana siauras pelkėtas upeliūkštis, tad plaukti rekomenduojama nuo Žadvainų, esančių netoli automagistralės Vilnius-Klaipėda. Ankstyvą pavasarį, kai daugiau vandens, galima ir nuo Rietavo. Čia kunigaikščių Oginskių dvaro parke kadaise net valčių prieplaukos būta. Tik 12 kilometrų teks irtis beveik tiesiu kanalu, mat sovietmečiu Jūrą melioratoriai taip “paspartino”. Savaitgalio žygį patogu baigti Padievaityje.

Antras maršrutas gali būti nuo Padievaičio iki Žvingių, trečias – nuo Žvingių iki Ringių, ketvirtas – nuo Ringių iki Tauragės, penktas – nuo Tauragės iki Mociškių, šeštas – nuo Mociškių Jūra iki žiočių ir toliau Nemunu iki Bitėnų. Kelionės pabaigoje kitoje Nemuno pusėje prieš akis iškils raudoni Ragainės pilies mūrai, menantys Lietuvą niokojančius kryžiuočius.

Turint laiko šia vandeninga upe galima plaukti ir visą savaitę, kasdien žiočių link nusiiriant maždaug po 20 kilometrų.

Jūros upę V.Almonaitis atrado dar studijuodamas Vilniaus universitete. “Su bendražygiais iš Istorijos fakulteto “Aitvaro” turistų sekcijos savaitgalio išvykoms dairėmės įdomesnių upių, – prisiminė pašnekovas. – Iš pradžių atradome Akmeną su daugybe piliakalnių, istorijos bei kultūros paminklų pakrantėse. Ji įteka į Jūrą. Tada išbandėme ir Jūrą.”

Upė ir jos intakai pasirodė tokie įdomūs

Vėliau V.Almonaitis plaukiojo visais kitais Jūros intakais ir įdomybes aprašė knygoje “Ką šniokščia Jūros rėvos”. Prieš keletą metų kilo mintis pakartotinai ir kur kas išsamiau aprašyti Jūrą.

Nors Jūra nuotraukose atrodo žavingai, ne viskas ir čia tobula. “Kraštovaizdį labai subjaurojo Balskų užtvanka, – teigė V.Almonaitis. – Ji buvo pastatyta tam, kad susikaupusį vandenį būtų galima perpumpuoti į netoliese esančius žuvų tvenkinius. Negi nebuvo galima užtvenkti upelio ir natūraliai jo pasidauginti vietoj tos keliolikos metrų užtvankos? Kiek žemės užlieta, kaip kraštovaizdis sugadintas. O Vilkyškių pieninė ką daro? Nors labai moderni, gerą vardą turinti įmonė, vis dėlto dalį savo nuotekų leidžia į Jūrą. Nežinau, gal jos ir nepavojingos, gal parūgęs nuotekų vanduo ir sveikas… Plaukdami galite pabandyti išsimaudyti.”

Pasak žygeivio, kai kurie Jūros ruožai, ypač žemupys, yra nesudėtingi ir visai neprityrusiems keliautojams. “Tačiau kai kuriuose, ypač nuo Padievaičio iki Žvingių, Jūra greita, akmenuota upė. Iš tikrųjų ji rėvose šniokščia. Ypač kai vanduo aukštesnis, galima sutikti kliūčių, kurios visai neprityrusį keliautoją gali išgąsdinti, – teigia žygeivis. – Kita vertus, tos kliūtys suteikia nepakartojamų įspūdžių, pojūčių. Dažnai keliautojai to ir ieško. Neseniai plaukiau Šventąja. Graži upė, tiesiog aksominė, emocijų joje man trūko. Jūra daug įdomesnė.”

Kaip “pardavinėjama” upė

Pradėjęs rašyti knygą istorikas prisipažino suabejojęs, ar kviesdamas keliauti nepaskatins Jūros pakrančių taršos. “Pastaruoju metu baidarių turizmas sparčiai plečiasi, daugėja baidares nuomojančių firmų. Ką tos firmos parduoda? Paslaugas. Tačiau tos paslaugos be upės netenka prasmės. O upė yra mūsų visų. Todėl svarbu, kaip tas verslas organizuojamas ir kokia keliautojų ekologinė kultūra. Pamačiau, kad tai yra didelė problema, – teigė V.Almonaitis. – Kai kurios Rytų Lietuvos upės, tarkim, Lakaja, jau virtusios ilgu šiukšlynu. Kai prisimenu, kokį vaizdą matydavau prieš keliolika metų, verkti norisi.

Prie Jūros vaizdai dar gražesni, keliautojų srautas nėra toks didelis, bet nerimas lieka. Gerai, jog kai kurie baidares nuomojantys žmonės supranta, kad nuo to, kaip atrodo pakrantės, priklausys, ar daug jie sulauks keliautojų. Juk kas norės irtis tarp šiukšlių? Dauguma nuomotojų dirba tvarkingai – su baidarėmis išdalija ir šiukšlių maišelius, po to jas iš stovyklaviečių išveža. Tačiau, deja, taip daro ne visi. Neramu, kad taip “pardavinėjant” upę šiukšlynų daugėja. Nesunku ir patiems keliautojams šiukšles sudeginti ar užkasti. Kadaise mes, “Ąžuolo”, “Aitvaro”, “Giliuko” ir kitų bendrijų žygeiviai, taip ir darydavome. Tokia buvo turisto pareiga – palikti stovyklavietę tokią, kokią radai, arba dar geriau – tvarkingesnę.”

Šalia šių abejonių istorikui kirbėjo ir kita mintis – jei jau žmonės Jūra keliauja, norėjosi jiems suteikti žinių, papasakoti apie šį kraštą. “Esu istorikas. Vadinasi, visuomenės išlaikytinis. Nieko negaminu, bandelių nekepu, tik tekstus rašau. Mano darbas tampa prasmingas, jei visuomenei ką nors nauja ir įdomaus pasakau”, – teigė jis.

Žygeivis pastebėjo, kad knygynuose yra nemažai ant nedrėkstančio popieriaus išleistų upių schemų

“Tačiau man atrodo, kad dauguma plaukiančiųjų nori ne tik išsiaiškinti, kur pradėti kelionę ir kur baigti, tačiau nori ir  geriau pažinti kraštą. Kodėl, tarkim, upė vadinasi Jūra ar kodėl praplaukus Tauragę iškart pasikeičia vaizdai – pasirodo raudoni Mažosios Lietuvos mūrai, o kapinėse medinius Žemaitijos kryžius keičia metaliniai, neogotikinių formų. Jei net iki žygio nedomino, keliaujant, turint daugiau laiko, pasidairius, daug kam pasidarys įdomu. Manau, kai žmogus geriau pažįsta savo gimtinę, tai ją labiau ir myli”, – įsitikinęs istorikas.

Autorius: Jūratė MIČIULIENĖ

http://www.lzinios.lt/?utm_source=rss&utm_medium=rss

The post Kur žemaičių Jūra šniokšdama raivosi appeared first on Turistauk.lt - baidarių nuoma Žemaitijoje.

Žemyn upe – tradicinis plaukimas baidarėmis Akmena ir Jūra per Pagramančio regioninį parką. Darganotas pavasaris nesutrukdė ir nesujaukė šiltos, jaukios turistų nuotaikos. Į  žygį jau tapusį tradicija susirinko pusšimtis drąsių ir kraštą pažinti norinčių žygeivių, kurie norėjo pasigrožėti atgimstančia gamta, susipažinti su regioninio parko gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis iš Akmenos ir Jūros upių plaukiančių baidarių.

Ankstyvą šeštadienio rytą žygeivius pasveikino Pagramančio regioninio parko direktorius Vaidotas Šliogeris, o žygio organizatorius – ekologas Tomas Kalašinskas žygeivius supažindino su maršrutu. „Trasa kupina netikėtumų: dėl akmenų gausos vietomis yra sūkurių, nuo žiemos liko medžių išvartų, didesnių ar mažesnių salelių, be to, vandens lygis pakilęs, tai plaukti reikia saugiai“, – sakė T. Kalašinskas.

Akmenos upe nuo Lakštingalų slėnio prasidėjęs nuotykis tęsėsi 16 km iki Šaukėnų kaimo.

Prie baidarių žygio prisidėjusios ir baidares žygiui paruošusios Šilalės rajono įmonės Turistauk.lt bendrasavininkė Dženeta Dobilienė pravedė saugumo instruktažą. D. Dobilienė minėjo, kad labai svarbu yra draugiškumas, būtent ekstremaliomis sąlygomis išryškėja žmogaus gerosios ir blogosios charakterio savybės.

Žygeiviai išklausę saugumo instruktažo sėdo į baidares

Paplaukus keletą kilometrų, prie Pagramančio miestelio išnyra įspūdinga Pagramančio atodanga, vėliau – ištisa rėvų kaskada, kabantys lieptai bei upės kairiajame ir dešiniajame krantų pusėse stūksantys Pagramančio ir Kuturių piliakalniai.

Dar vienas kitas posūkis ir Akmena įgarma Jūron, kuri pasižymi giliu slėniu, rėvų, akmenų gausa, išgriautų užtvankų slenksčiais, apaugusiais didingais ąžuolais, piliakalniais, gamtos paminklais ir natūralia gamta.

Už 250 m nuo Jūros ir Akmenos santakos – dar vienas kabantis lieptas, vadinamas Zimblio – statytojo – pavarde. Žemiau šio liepto upė atsisveikina su Tyrelių mišku. Tuoj upę pastoja dar vienas kapitališkai perstatytas lieptas, kuris jungia Ringius ir Gudlaukį. Tuoj už liepto įsrovena Ringė. Ringių kaime, betoninio tilto staigmena – upė tiesiog „atsitrenkia“ į jį. Taigi trumpas priverstinis sustojimas atokvėpiui. Susišildę šilta arbata bei pasistiprinę sumuštiniais tęsėme žygį toliau.

Praplaukiame Gudlaukio ąžuolą, Gudlaukio kaimą ir Sungailiškių didžiąją kilpą. Už jos upę pastoja meldai ir brasta, kuri jungia Šaukėnus ir Matiškius. Dešiniajame Jūros krante iškilęs Matiškių piliakalnis, kurio papėdėje įrengta oficiali stovyklavietė, o kitoje kranto pusėje – baidarių žygio finišas.

Finišą žygio dalyviai pasiekė su šypsenom, kupini teigiamų emocijų

Žygio dalyviams šįkart ypač pasisekė dėl sraunios upių tėkmės: atstumas nuo Lakštingalų slėnio iki Šaukėnų kaimo buvo pasiektas be didelių irklavimo pastangų, su nežymiu nuovargiu. Devintą valandą ryto prasidėjęs žygis baigėsi popiet. Į krantą išlipusius dalyvius regioninio parko direkcijos atstovai vaišino karšta sriuba ir arbata, o dalyviai dalijosi įspūdžiais apie neapsakomą malonumą plaukiant darganotą dieną Akmenos ir Jūros upėmis.

Kviečiame visus išmėginti vandens turizmo galimybes Pagramančio regioniniame parke. Keliaudami  Akmenos ir Jūros upėmis baidarėmis pamatysite įspūdingų šlaitų, atodangų, piliakalnių, ąžuolų, siūbuojančių lieptų, pasigrožėsite nuostabiu kraštovaizdžiu.

Straipsnį parengė Pagramančio regioninis parkas 
Nuotraukos: www.turistauk.lt?utm_source=rss&utm_medium=rss

The post Tradicinis plaukimas baidarėmis Žemyn upe appeared first on Turistauk.lt - baidarių nuoma Žemaitijoje.

Plaukimas Jūra smagus, nors niekam neteko netyčia išsimaudyti, tačiau upė nebuvo nuobodi. Ne kartą visus priversdavo įsitempti smagiai pasitinkantys, akmeningi ir neaiškūs slenksčių ruožai. Jūros upė sužavėjo ir stebino savo akmeningomis rėvomis, žydinčiais pakrančių augalais, kunkuliuojančiais vandens „piešiniais“, vandenyje pasislėpusiomis akmens „pagalvėmis“ ir sekliais „žvyrkeliais“… Netikėti „užšokimai“ ant povandeninių akmenų ir noras išlaviruoti tarp virš vandens kyšančių akmeninių „galvų“ kartais priversdavo jaustis nepatogiai ir bejėgiškai. Džiugino gana dažni virš upės kabantys „beždžionių“ tiltai.

Didžiausi džiaugsmai visada „plaukė“ kartu. Bendražygių neritmingi aikčiojimai ir džiaugsmingi „spirgėjimai“, vandens „avarijos“ tarpusavyje, draugiški pokalbiai ir pašmaikštavimai.

Nakvynei vieni pasirinko labai gražią kaimo turizmo sodybą ant Jūros upės kranto Pajūrio gyvenvietėje, o didesnė dauguma – palapines. Kada, jei ne vasarą, pajusi šį neapsakomą artumą su gamta. Plaukiant šiuo maršrutu pakrantėse matyti ir daugiau tinkamų nakvynei vietų bei įrengtų stovyklaviečių. Maloniai nustebino tai, kad kai kur Jūros pakrantėse tiesiog virš vandens kabėjo numeriai ir ženklai, kurie sutapo su baidarių savininkų duotu trasos žemėlapiu. Paženklinti ir įdomiausi lankytini gamtos paminklai, prie kurių galima išlipti ir apžiūrėti.

Antra kelionės diena buvo skirta pažinčiai su Pagramančio regioniniu parku

Apžiūrėję lankytojų centre sukauptą ekspoziciją, lydimi parko darbuotojos Ritos, užkopėme ant Pagramančio piliakalnio, išgirdome įdomių legendų ir pasakojimų. Įspūdingos Pagramančio ir Genių atodangos. Atminty išliks išmoktos gamtos pamokos keliaujant atnaujintu pažintiniu taku po Plynosios aukštapelkę. Ne vienas nustebo pamatęs, kaip vabalus prisivilioja ir suvalgo ilgalapė saulašarė. Malonu buvo pasivaikščioti ir pasigėrėti žmogaus rankų sukurtu grožiu Lakštingalų slėnyje, susipažinti su vietos augmenija keliaujant pažintiniu taku po Akmenos upės kraštovaizdžio draustinį. Smagiai pasisupome eidami net per kelis beždžionių tiltus. O ponia Rita išdavė paslaptį, kad jau greitai dviratininkus pakvies naujas dviračių takas, įrengtas parko teritorijoje. Daugeliui keliautojų Pagramančio regioninis parkas buvo tarsi naujai atrastas kraštas. Vienos dienos jį apžiūrėti niekaip nepakanka. Tad jau aptartas kitas maršrutas – plaukimas Akmenos upe, kuri taip pat teka per parko teritoriją. Šis regioninis parkas labai turtingas piliakalnių, didelių legendinių riedulių, retos augalijos ir nuostabių kraštovaizdžių.

Negali pamiršti ir kaimo žmonių geranoriškumo bei nuoširdumo

Keista buvo, kai baigus plaukti ir stoviniuojant ant kranto iš artimiausios sodybos atėjo vyriškis ir paklausė: „Ką galėčiau padaryti, kad jums čia būtų gera?“. Žinodami, kad nakvynės vietoje kaimo turizmo sodyboje malkos kainuos labai brangiai, išdrįsome jų paprašyti, tikėdamiesi gauti pigiau. Visi buvome labai nustebinti, kai mielai močiutei Pranutei iš Žvingių kaimo už pagalbą niekaip negalėjome atsilyginti pinigėliais.

Smagus vakaras prie laužo su ant ugnies keptais skanėstais, klausantis Svetlanos su gitara atliekamų romantiškų dainų, ir pirtelės karštas garas atpalaidavo visų kelionėje nuvargintus raumenukus.

Baidares mielai pasiūlė Artūras ir Dženeta Dobilai (www.turistauk.lt)?utm_source=rss&utm_medium=rss iš Balsių kaimo, Šilalės rajono.

Dalius Pranculis

http://www.kelionesirpramogos.lt/?utm_source=rss&utm_medium=rss

The post Plaukimas Jūra ir Pagramančio slėpiniai appeared first on Turistauk.lt - baidarių nuoma Žemaitijoje.

Akmenos upe galima plaukti baidarėmis, pripučiamomis valtimis. Vidutinis nuolydis tiesiog rekordinis – vos ne du metrai kas kilometrą. Vasarą upė labai nusenka, o per pavasario potvynius vanduo vidurupyje ir žemupyje pakyla iki 3 metrų. Tinkamiausias metas keliauti Akmena – pavasaris ir ruduo, kai vandens lygis pakilęs. Vasarą būna sunkoka, o per Didžiąją rėvą perplaukti beveik neįmanoma. Esant aukštam vandens lygiui plaukti rekomenduojama tik patyrusiems turistams. Gausūs slenksčiai ar pavieniai rieduliai gali lengvai apversti valtį ar baidarę.

Plaukiantiems Akmenos upe tuo metu gali atsitikti panašiai, kaip papasakojo šiuose kraštuose keliones organizuojantis ir šį maršrutą mums pristatęs www.turistauk.lt?utm_source=rss&utm_medium=rss savininkas Artūras Dobilas. Pavasarį viena turistų grupė prarado net tris baidares, kurias nunešė galinga srovė, kai keliautojai apsivertė. Du laivelius pavyko „pagauti“ prie Akmenos žiočių, o vieno taip ir nerado. Tik gerokai vėliau pasieniečiai baidarę užtiko jau Nemune.

Įspūdingą kelionę baidarėmis galima pradėti nuo Senojo Žemaičių plento

Verta pasižvalgyti po Kaltinėnus. Čia Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto nurodymu 1416 m. buvo pastatyta viena pirmųjų Žemaitijos bažnyčių. Senose kapinėse palaidotas  Dionizas Poška ir jo žmona Uršulė. Jei vandens mažiau, kelionę geriau pradėti nuo dešiniojo intako Yžnės žiočių. Baidares patogu nusinešti nuo Kaltinėnų – Upynos kelio, kertančio Akmenos upę. Paplaukus iš pradžių gana ramiai, prie Rūtelių kaimo subaltuoja pirmoji rėva. Už poros kilometrų – ištisa rėvų kaskada. Kilometru žemiau, upės vagoje, prie kairiojo kranto guli nemažas akmuo su natūraliu įdubimu. Net įvedus krikščionybę, prie šio akmens žmonės rinkdavosi ir aukodavo aukas,  todėl kunigai liepę akmenį nuridenti į upę. Dar už kelių kilometrų dešinėje Labardžių kaimas, o upėje – ištisinės rėvos.

Prie Kauno–Klaipėdos greitkelio tilto  –  staigmena: Akmenos upe „sulenda“ į vamzdį po plentu

Jis ilgas, tačiau, jei tinkamas vandens lygis, galima praplaukti baidare ar net katamaranu! Esant ypač aukštam vandens lygiui, vamzdis vos ne visas užsipildo vandeniu, tad baidares reikia persinešti. Jei vanduo nusekęs, praplaukti vėlgi negalėsite. Ši vieta pakankamai pavojinga. Į upę subesti poliai, kurie sulaiko medžius, jų nuolaužas, šakas ir sudaro lyg užtvanką. Po medžiais gali panerti ir baidarė. Tik nusileidus nuo polių užtvankos, patenkama tiesiai į vandens verpetą priešais vamzdį, kurio tolumoje matoma šviesa.

Pusantro kilometro žemiau greitkelio į Akmeną įteka Vaksupė. Dar žemiau, dešinėje paupyje tarp medžių slepiasi Grigulių alkakalnis, dar vadinamas Pilike arba tiesiog Alka. Alkakalnio įkalnėje auga drūtas dviliemenis bemaž 5,5 m apimties Grigulių ąžuolas. Kiek žemiau upe kairiajame krante – bebaigiantis griūti Vedrių piliakalnis. Anot padavimo, piliakalnyje kadaise buvo įsitvirtinę švedai, kurie skriausdavę vietinius gyventojus. Neturėdami pakankamai jėgų išvaryti švedus, žemaičiai ėmėsi gudrybės: tamsoje užaugintą eržilą jie paleido į švedų arklius. Pirmą kartą išvydęs šviesą, eržilas taip blaškėsi ir spardėsi, kad visus arklius išbaidė. Pėsčius priešus buvo lengviau įveikti mūšyje plyname lauke prie Akmenos. Žmonės šį lauką praminę Kruvinąja Dirvele.

Indijos piliakalnis prie Akmenos upės

Ant aukšto dešiniojo kranto – Grigulių kaimas, kiek žemiau yra gera vieta stovyklai. Už poros kilometrų kairėje – Kazokų piliakalnis (Užpilis), vienas didžiausių Akmenos pakrantėse. Toliau – Kazokų kaimas, žemiau jo yra gera vieta pailsėti. Už puskilometrio upėje pūpso galingas Pakoplyčio akmuo (5 m ilgio, 4 m pločio ir poros metrų aukščio). Nuo Grigulių nuplaukus apie 3 km, iš dešinės įteka Jėrubynas. Upėje – sala, už kurios kairiajame krante geros vietos stovyklai. Prieš Šilalės–Skaudvilės kelio tiltą vėl rėva.

Prasideda Pagramančio regioninis parkas

Parkas įkurtas siekiant išsaugoti vertingą Akmenos ir Jūros upių santakos slėnių ir miškų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko teritorija upė teka 29 km. Krantai nužemėja. Čia – geros vietos poilsiui ir nakvynei. Už poros kilometrų Akmena riečia kilpą. Dešinėje Driežų alkakalnis, vadinamas Saulėkalniu. Žemiau putoja rėva, per kurią geriausia plaukti ten, kur neša pagrindinė srovė. Kairiajame krante prasideda miškas, o keli šimtai metrų nuo kairiojo kranto dunkso Vaičių piliakalnis, anot padavimų su kaimyniniu Biržų lauko kalnu sujungtas požeminiu keliu. Upėje – rėvos. Pasakojama, kad senovėje Biržų lauke buvęs aukuras, kartą žemė atsivėrusi ir aukuras, garsiai ūždamas, nugarmėjęs į kalno gelmes. Anot kito pasakojimo, kadaise čia buvusi bažnyčia, kurios auksiniai ir sidabriniai dievaičiai paslėpti kalno gilumoje. Upėje ir toliau nedidelės rėvos. Už poros kilometrų įsiliejus kairiajam intakui Bremenai, Akmena kiek aprimsta.

Dešinėje prasideda Indijos kaimas

Egzotiškai skambantis kaimo pavadinimas kalbininkų yra kildinamas iš bendrinio žodžio „indija“, reiškiančio žemės gilumą: Akmenos slėnis ties Indija primena galingą amfiteatrą. Prie upės šliejasi Indijos piliakalnis, šalia įrengta poilsiavietė.

Akmenos Didžioji Rėva vasaros metu

Anot padavimų, piliakalnį supylė užklydęs milžinas. Pasistatė ten namus. Tačiau, pagyvenęs vos keletą metų, milžinas kažkur išėjo. Matyt, jam nepatiko tai, kas dėjosi tame kalne: vienas matęs dvigalvį dviuodegį žmogaus balsu kalbantį šunį, kitas regėjęs kaip raguotos kiaulės vežiojo raganas. Praplaukus apie 5 km nuo Bremenos – dar vienas kairysis intakas – Sermas, kurio archaiškas vardas kildinamas iš indoeuropiečių prokalbės žodžio, reiškusio tekėjimą. Vėl ištisinės rėvos, o kilometru žemiau kabantis lieptas. Už jo laukia įžymioji Didžioji Akmenos rėva. Čia krante įrengta gera stovyklavietė, galima kurti laužą, statyti palapines ir nutarti, kaip apžiūrėsite, ir ar plauksite per šitą akmenyną. Didžiojoje rėvoje patiriami įspūdžiai labai priklauso nuo vandens lygio. Vasaros metu čia baltuoja tūkstančiai akmenų. Mums lankantis parke, vanduo buvo gana žemas, tai ir matėme tokį vaizdą.

Akmenos Didžioji Rėva

Per potvynį, po liūčių čia Akmena tiesiog padūksta. Sakė, taip ūžia, jog net sunku susikalbėti. Pasišiaušusi bangų keteromis upė verčiasi per savo Didžiąją rėvą, srovė būna labai stipri. Tada bandant plaukti būna visko… Apie šią unikalią vietą mums papasakojo Pagramančio regioninio parko vyriausiasis  ekologas Tomas Kalašinskas, su kuriuo plaukėme Akmena. Visas rėvos plotas – apie 0,33 ha. Savo grožį rėva parodo vasarą, kai vandens lygis nukrenta. Tuomet iškiša iš vandens galvas tiek dideli, tiek mažesni akmenys, per kurių viršūnes pasišokinėjant, nesušlapus kojų, galima perbėgti į kitą upės pusę.

Buvo atlikti Didžiosios rėvos geologiniai – geomorfologiniai tyrimai. Nustatyta, kad ledynų tirpsmo metu formavosi dabar esatys upės slėniai, kloniai. Ties rėva tuo metu atsirado susiaurėjimas, todėl padidėjusi vandens tėkmė išgilino klonį 15-20 m. Galinga vandens jėga išplovė dugne buvusį smėlį bei molį, liko tik įvairaus dydžio rieduliai. Pagramančio regioninio parko direkcijos siūlymu, rėva buvo įtraukta į Šilalės rajono savivaldybės saugomų gamtos paminklų sąrašą. Didžioji rėva – dažniausiai lankoma vieta parke. Ypač pamėgta ekstremalių vandens turistų. Pavasarį, rudenį rėvoje šniokščia ir kunkuliuoja rudas vanduo. Tuomet, parko vyriausiojo ekologo T. Kalašinsko žodžiais, Akmena primena kalnų upę, kuria plaukti rekomenduojama tik patyrusiems baidarininkams.

Pagramančio regioninio parko poilsiavietė prie Akmenos upes

Už kilometro dar viena stiproka rėva, upės krantai vėl aukšti. Dar vienas upę kertantis kelias (Pūtvės – Andriejaičių). Dešinėje – senuosiuose Andriejaičių kapeliuose rymo galiūnas, gal 4,5 m apimties ąžuolas. Kairėje – Pūtvė. Nuplaukus kilometrą – Kreivių alkakalnis, žemiau Kreivių kaimas. Upėje rėvos, skardingi krantai.

Poilsio kompleksas – stovyklavietė Lakštingalų slėnis

Kairiajame krante įrengta regykla, į ją veda Akmenos upės kraštovaizdžio draustinio pažintinis takas. Jo ilgis – 600 m, prasideda ir baigiasi poilsio komplekse – stovyklavietėje „Lakštingalų slėnis“. Būtinai reikėtų čia sustoti ir užkopti viršun – prieš akis atsivers ypatingo grožio Akmenos upės slėnio kraštovaizdis. Gražiausia ir vertingiausia draustinio dalis – šalia stovyklavietės „Lakštingalų slėnis”. Puikus kraštovaizdis, gera rekreacinė infrastruktūra čia pritraukia lankytojų iš visos Lietuvos. Per upę driekiasi pėsčiųjų tiltas, kurių ne vieną jau matėme. Tokie kabantys lieptai – neatskiriama Pagramančio regioninio parko kraštovaizdžio dalis, tiltai pavaizduoti ir parko emblemoje.

Toliau iki Pagramančio apie 6 km Akmena čiurlena nedidelių rėvų akmenimis tarp aukštų skardingų krantų. Prie Gramančios žiočių, virš Pagramančio miestelio iškyla tokiu pat vardu vadinamas piliakalnis, o upę kerta Šilalės-Tauragės kelio tiltas. Pagramančio Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčioje, pastatytoje 1774 m., išlikęs daugiau kaip prieš 200 metų sukurtas altorius. Dešiniajame krante – Naujininkų (Kuturių) piliakalnis – archeologinis paminklas. Miestelyje patogu užbaigti žygį. Norintys dar pakeliauti gali plaukti toliau ties Pagramančiu aprimusia Akmena, kuri netrukus įteka į Jūros upę. Prieš tai pasigrožime Pagramančio atodanga.  Akmenos ir Jūros slėnių atodangos – lyg atversta knyga mokslininkams, bylojanti beveik 200 tūkstantmečių Pagramančio apylinkių ir pietinio Žemaičių aukštumos šlaito geologinę istoriją.

Pagramančio atodanga prie Akmenos upės

Akmenos kraštovaizdžio draustinis

Draustinio plotas apie 1845 ha, apima upės slėnio dalį iki žiočių su senais kaimais bei Pagramančio miesteliu. Draustinio tikslas – išsaugoti salpinio slėnio kraštovaizdį su natūraliomis pievomis ir šlaituose augančiais miškais, taip pat čia gyvenančias augalų, paukščių ir gyvūnų rūšis, esančias Lietuvos raudonojoje knygoje. Iš augalų tai – mažosios gegužraibės, vyriškosios gegužraibės, retažiedės miglės, svogūninės dantažolės, meškinio česnako, dėmėtosios gegūnės ir kitų augimvietės. Akmena – ichtiologinis draustinis, čia yra upėtakių, lašišų ir žiobrių nerštavietės. Akmenos rėvas pamėgę tauriosios žuvys – kiršliai ir margieji upėtakiai. Todėl upė įtraukta į vandenų sąrašą, kuriuose mėgėjų žvejyba nuo spalio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos uždrausta. Kiršlius draudžiama gaudyti nuo kovo 1 dienos iki gegužės 15 dienos. Taip pat prie Akmenos yra retų paukščių – tulžių, didžiųjų dančiasnapių, žaliųjų meletų perimvietės. Upės pakrantės – ūdrų gyvenamos vietos. Todėl čia keliaujantys vandens turistai turi ne tik tvarkingai elgtis stovyklavietėse, tačiau ir netrikdyti šio gražaus krašto gamtos gyventojų.

Linas Senkus

keliaukkitaip.lt

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

The post Akmenos upe: žygis vandeniu rudenį appeared first on Turistauk.lt - baidarių nuoma Žemaitijoje.