Kur žemaičių Jūra šniokšdama raivosi. Net ir sausringą vasarą nenusenkanti Jūra savo kelią pradeda netoli Rietavo, per Žemaičių aukštumą leidžiasi į pietus, vingiuoja pro Tauragę ir galop krinta į Nemuną kiek aukščiau Ragainės ir garsiojo Rambyno alkakalnio.
Vytenio ir Junonos Almonaičių nuotrauka / Jūrai būdingas akmenų slenkstis ties Drobūkščiais
Po keletą kartų įvairiais ruožais ir skirtingais metų laikais Jūra plaukęs žygeivis, istorikas, mokslų daktaras Vytenis Almonaitis ištyrinėjo kiekvieną upės ir jos pakrančių kilometrą. “Dešimta pagal ilgį Lietuvos upė (apie 172 km) yra viena vandeningiausių – penkta. Plaukti ja praktiškai galima visada, tik retais atvejais, labai sausringomis vasaromis kai kuriose vietose pritrūksta vandens. Kai Minija išdžiūsta, Jūra dar gali plaukti”, – pasakojo jis.
V. ir J. Almonaičių nuotrauka / Upės plaunamas Padievaičio piliakalnis – Gedimino pilies vieta
Keliolika metų rinktą informaciją, kraštotyrinius ir net mokslinius tyrimus, savo atradimus, įspūdžius, nuotraukas istorikas sudėjo į septynias knygeles “Vėl šniokščia rėvos”. Jas labai patogu pasiimti į kelionę. “Už viską, ką parašiau, atsakau, garantuoju, nes išbandžiau visus vingius ir rėvas, išvaikščiojau pakrantes, užfiksavau lankytinus objektus, išmatavau atstumus, – tvirtino V.Almonaitis. – Kai kuriuos objektus žinojau tik iš rašytinių šaltinių, tačiau keliaudamas su žmona Junona, kitais bendražygiais, atradau, pamačiau savo akimis. Ir tai man, kaip istorikui, buvo labai įdomu.”
Jūra plaukdamas jis ne vien tik ilsėjosi, tikslino daugelio kaimų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datas, įgudusi istoriko akis dairėsi piliakalnių ir kitų istorijos paminklų.
V. ir J. Almonaičių nuotrauka / Rekstukų atodanga – vienas įspūdingiausių gamtos paminklų prie Jūros
“Žvalgydamas Jūros pakrantę 2008 metais radau Rekstukų piliakalnį, kuris iki tol Lietuvos mokslui nebuvo žinomas, – džiaugėsi istorikas. – Iki mūsų dienų teliko koks trečdalis piliavietės, dalis gynybinių įtvirtinimų ir priešpilis. Vienas vietos gyventojas paliudijo, kad piliakalnis turi gražų mitologinį vardą – Kaukurine arba Kaukure nuo seno buvo vadinamas. Taip niekur jis nebuvo minėtas, tad šį vardą užrašiau pirmą kartą. Tikėtina, kad vardas kilęs iš žodžio “kaukas”. Tokiu atveju išeitų, kad Kaukurinė – tai vieta, kurioje gyvena kaukai, mažutės žmogaus pavidalo mitologinės būtybės, lietuviškieji nykštukai. Rašytiniuose šaltiniuose stovėjusios pilies pavadinimas niekur neminimas, tačiau manau, kad čia stovėjusi pilaitė galėjo būti naudojama ir kovų su Vokiečių ordinu laikais. Patį piliakalnį galima datuoti I tūkstantmečio pradžia – II pradžia.”
Istorikui Jūros upė įdomi buvo ne tik kaip paprastam keliautojui – dėl jos vingių, rėvų, pakrančių atodangų, gražiausių skardžių. Keliaudamas jis gilinosi į vietovardžius, aiškinosi jų kilmę. Pavyzdžiui, netoli Rekstukų yra Lėkiškių kaimelis, dar XVII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose vadintas Leikiškiais (Leykiszki). “Tikėtina, kad pirminė jo forma – Leiciškiai. O leičiais kitados vadino karo tarnybininkus, kuriuos kunigaikštis Vytenis į pietvakarinę Žemaitiją – Karšuvą – atkėlė iš Rytų Lietuvos, kadangi vietos gyventojų pajėgų gynybinei pilių sienai palei Jūros upę statyti neužteko. Didelė tikimybė, kad statant pilį ant Kaukurinės ir ją ginant dalyvavo ir leičiai.”
“Jau net nesuskaičiuoju, kiek kartų esu plaukęs Jūra”, – sakė V.Almonaitis
Kodėl upė vadinama Jūra, kalbininkai jau seniai yra atsakę (apibendrintai galima sakyti, kad šis žodis reiškia didelius vandenis), tačiau žygeiviui buvo įdomu savo akimis pamatyti, kokia “jūra” žemupyje per pavasario potvynius tampa Jūra. “Be to, prieš keliolika tūkstančių metų Karšuvos žemupyje telkšojo prieledyninės marios – tikra nedidelė jūra”, – teigė jis.
Kai kur vertų dėmesio objektų tiek daug, kad norėdami visus aplankyti keliautojai vos spės iš baidarių lipti – vos ne kas kilometrą. Kai kuriuose ruožuose bus mažiau. “Gali pasirodyti, kad plaukiant tiek apžiūrėti yra per daug, net neįmanoma, tačiau sužymėjau ir aprašiau viską, o keliautojas galės rinktis savo nuožiūra – kas kam įdomiau, ar istorinės, ar gamtos, kultūros lankytini objektai, – sakė V.Almonaitis. – Nuo senų senovės gyvenvietės juk telkėsi prie upės. Todėl natūralu, kad prie jų netrūksta žmonių gyvenimą čia liudijančių paminklų.”
Istorikas siūlo atkreipti dėmesį į Jūros aukštupyje, netoli Kvėdarnos, esantį Padievaičio piliakalnį – labai tikėtiną Gedimino pilies vietą. Deja, jo apsauga nesirūpinama ir, pasak žygeivio, piliakalnis nuolat stipriai plaunamas Jūros. Gal po daugiau metų ir visai neliks…
“Vadinamoji Nemuno gynybinė sistema visiems gerai žinoma, tačiau buvo ir kita, mažesnė, tačiau taip pat svarbi – Jūros sistema. Pilių grandinė palei upę pusšimtį metų nuo XIII amžiaus pabaigos kaip skydas dengė Žemaitiją ir visą Lietuvos valstybę iš vakarų pusės, – pasakojo V.Almonaitis. – Svarbiausia šios sistemos grandis – Gedimino pilis – greičiausiai stovėjo ant minėto Padievaičio piliakalnio. Pasipriešinimą Vokiečių ordino agresijai čia gyvendamas, kol nebuvo tapęs didžiuoju kunigaikščiu, organizavo valdovo Vytenio brolis Gediminas. Jo sūnaus Liubarto vardas iki šiol skamba gretimo Libartų kaimo pavadinime.”
Iš istoriko pasakojimų aiškėja, kaip viskas yra susiję, regis, nieko, nė vieno vietovardžio nėra atsitiktinio. Reikia tik keliaujant gilintis ir atsivers tolimi istorijos puslapiai. Dar vienas pavyzdėlis – netoli Padievaičio į Jūrą įsirango intakėlis Geniotalis, šalia kaimas – Geniotas, o XIV amžiuje jame gyveno žemaičių didžiūnas Geniotas.
Pasak istoriko, Jūros upe plaukti bus labai įdomu tiems, kas domisi karo istorija. Pakrantėse gausu ne tik kovas su kryžiuočiais menančių pėdsakų, Antrojo pasaulinio karo, rezistencijos ženklų.
“Sovietmečiu visiems į galvas nuo mokyklos laikų buvo kalama, kad Sovietų Sąjunga Vokietijos buvo užpulta netikėtai. Tačiau Jūros pakrantėse gausu karštligiško pasirengimo karui pėdsakų, – tvirtino V.Almonaitis. – Palei Jūrą ėjo vadinamoji Molotovo gynybinė linija. Keliaudamas apžiūrėjau apie keturiasdešimt 1940-1941 metais pastatytų gynybinių dotų. Dalį jų radau ir pažymėjau žemėlapiuose pats. Dotai nėra ypatingi istorijos paminklai, tačiau primena įdomias Antrojo pasaulinio karo pradžios aplinkybes. Šie iš anksto pastatyti įtvirtinimai įrodo, kad karas Sovietų Sąjungai nebuvo visiškai netikėtas. Tokių dotų Lietuvoje yra keli šimtai. Palei Jūrą, nuo Pajūrio miestelio iki Tauragės, eina pakankamai ilgas Molotovo gynybinės sienos ruožas.”
Žygeivis jau net nepamena, kiek kartų kuriuo Jūros ruožu yra plaukęs. “Plėtėsi akiratis, sužinodavome apie naujus paminklus, norėjosi juos išvysti, – pasakojo jis. – Pastaruoju metu paaiškėjo daug naujų vietų, susijusių su rezistencija. Vėl knietėjo pamatyti. Jūra nenusibosta. Jei plauki vasarą, vaizdas vienoks, jei pavasarį – kitoks.”
Upę V. Almonaitis, remdamasis savo ilgamete žygeivio patirtimi, suskirstė į šešis ruožus, kuriuos galima įveikti atskirais savaitgaliais. Maršrutų pradžioje ir pabaigoje yra miesteliai, į kuriuos patogu atvažiuoti, po to atgal išvykti. Kiekvienas ruožas siekia 25-30 kilometrų – kaip tik savaitgalio išvykai. Ir dar liks laiko pakrančių įdomybėms aplankyti.
Jūra savo ištakose gana siauras pelkėtas upeliūkštis, tad plaukti rekomenduojama nuo Žadvainų, esančių netoli automagistralės Vilnius-Klaipėda. Ankstyvą pavasarį, kai daugiau vandens, galima ir nuo Rietavo. Čia kunigaikščių Oginskių dvaro parke kadaise net valčių prieplaukos būta. Tik 12 kilometrų teks irtis beveik tiesiu kanalu, mat sovietmečiu Jūrą melioratoriai taip “paspartino”. Savaitgalio žygį patogu baigti Padievaityje.
Antras maršrutas gali būti nuo Padievaičio iki Žvingių, trečias – nuo Žvingių iki Ringių, ketvirtas – nuo Ringių iki Tauragės, penktas – nuo Tauragės iki Mociškių, šeštas – nuo Mociškių Jūra iki žiočių ir toliau Nemunu iki Bitėnų. Kelionės pabaigoje kitoje Nemuno pusėje prieš akis iškils raudoni Ragainės pilies mūrai, menantys Lietuvą niokojančius kryžiuočius.
Turint laiko šia vandeninga upe galima plaukti ir visą savaitę, kasdien žiočių link nusiiriant maždaug po 20 kilometrų.
Jūros upę V.Almonaitis atrado dar studijuodamas Vilniaus universitete. “Su bendražygiais iš Istorijos fakulteto “Aitvaro” turistų sekcijos savaitgalio išvykoms dairėmės įdomesnių upių, – prisiminė pašnekovas. – Iš pradžių atradome Akmeną su daugybe piliakalnių, istorijos bei kultūros paminklų pakrantėse. Ji įteka į Jūrą. Tada išbandėme ir Jūrą.”
Vėliau V.Almonaitis plaukiojo visais kitais Jūros intakais ir įdomybes aprašė knygoje “Ką šniokščia Jūros rėvos”. Prieš keletą metų kilo mintis pakartotinai ir kur kas išsamiau aprašyti Jūrą.
Nors Jūra nuotraukose atrodo žavingai, ne viskas ir čia tobula. “Kraštovaizdį labai subjaurojo Balskų užtvanka, – teigė V.Almonaitis. – Ji buvo pastatyta tam, kad susikaupusį vandenį būtų galima perpumpuoti į netoliese esančius žuvų tvenkinius. Negi nebuvo galima užtvenkti upelio ir natūraliai jo pasidauginti vietoj tos keliolikos metrų užtvankos? Kiek žemės užlieta, kaip kraštovaizdis sugadintas. O Vilkyškių pieninė ką daro? Nors labai moderni, gerą vardą turinti įmonė, vis dėlto dalį savo nuotekų leidžia į Jūrą. Nežinau, gal jos ir nepavojingos, gal parūgęs nuotekų vanduo ir sveikas… Plaukdami galite pabandyti išsimaudyti.”
Pasak žygeivio, kai kurie Jūros ruožai, ypač žemupys, yra nesudėtingi ir visai neprityrusiems keliautojams. “Tačiau kai kuriuose, ypač nuo Padievaičio iki Žvingių, Jūra greita, akmenuota upė. Iš tikrųjų ji rėvose šniokščia. Ypač kai vanduo aukštesnis, galima sutikti kliūčių, kurios visai neprityrusį keliautoją gali išgąsdinti, – teigia žygeivis. – Kita vertus, tos kliūtys suteikia nepakartojamų įspūdžių, pojūčių. Dažnai keliautojai to ir ieško. Neseniai plaukiau Šventąja. Graži upė, tiesiog aksominė, emocijų joje man trūko. Jūra daug įdomesnė.”
Pradėjęs rašyti knygą istorikas prisipažino suabejojęs, ar kviesdamas keliauti nepaskatins Jūros pakrančių taršos. “Pastaruoju metu baidarių turizmas sparčiai plečiasi, daugėja baidares nuomojančių firmų. Ką tos firmos parduoda? Paslaugas. Tačiau tos paslaugos be upės netenka prasmės. O upė yra mūsų visų. Todėl svarbu, kaip tas verslas organizuojamas ir kokia keliautojų ekologinė kultūra. Pamačiau, kad tai yra didelė problema, – teigė V.Almonaitis. – Kai kurios Rytų Lietuvos upės, tarkim, Lakaja, jau virtusios ilgu šiukšlynu. Kai prisimenu, kokį vaizdą matydavau prieš keliolika metų, verkti norisi.
Prie Jūros vaizdai dar gražesni, keliautojų srautas nėra toks didelis, bet nerimas lieka. Gerai, jog kai kurie baidares nuomojantys žmonės supranta, kad nuo to, kaip atrodo pakrantės, priklausys, ar daug jie sulauks keliautojų. Juk kas norės irtis tarp šiukšlių? Dauguma nuomotojų dirba tvarkingai – su baidarėmis išdalija ir šiukšlių maišelius, po to jas iš stovyklaviečių išveža. Tačiau, deja, taip daro ne visi. Neramu, kad taip “pardavinėjant” upę šiukšlynų daugėja. Nesunku ir patiems keliautojams šiukšles sudeginti ar užkasti. Kadaise mes, “Ąžuolo”, “Aitvaro”, “Giliuko” ir kitų bendrijų žygeiviai, taip ir darydavome. Tokia buvo turisto pareiga – palikti stovyklavietę tokią, kokią radai, arba dar geriau – tvarkingesnę.”
Šalia šių abejonių istorikui kirbėjo ir kita mintis – jei jau žmonės Jūra keliauja, norėjosi jiems suteikti žinių, papasakoti apie šį kraštą. “Esu istorikas. Vadinasi, visuomenės išlaikytinis. Nieko negaminu, bandelių nekepu, tik tekstus rašau. Mano darbas tampa prasmingas, jei visuomenei ką nors nauja ir įdomaus pasakau”, – teigė jis.
“Tačiau man atrodo, kad dauguma plaukiančiųjų nori ne tik išsiaiškinti, kur pradėti kelionę ir kur baigti, tačiau nori ir geriau pažinti kraštą. Kodėl, tarkim, upė vadinasi Jūra ar kodėl praplaukus Tauragę iškart pasikeičia vaizdai – pasirodo raudoni Mažosios Lietuvos mūrai, o kapinėse medinius Žemaitijos kryžius keičia metaliniai, neogotikinių formų. Jei net iki žygio nedomino, keliaujant, turint daugiau laiko, pasidairius, daug kam pasidarys įdomu. Manau, kai žmogus geriau pažįsta savo gimtinę, tai ją labiau ir myli”, – įsitikinęs istorikas.
Autorius: Jūratė MIČIULIENĖ
